kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Barokas

Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija


Konstantinas Sirvydas (apie 1580–1631) – teologas, filosofas, rašytojas, kalbininkas, pamokslininkas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno ir pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistos originalios lietuviškos knygos autorius. Gimė bajorų šeimoje Sirvydų kaime, greta Anykščių. 1598 m. Vilniuje įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo Rygos, Tartu, Nesvyžiaus, Pultusko jėzuitų kolegijose ir Vilniaus universitete. Tapo šio universiteto profesoriumi, dėstė teologiją, Šventąjį Raštą. Nuo 1610 m. sakė lietuviškus pamokslus Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje, taip pat lenkiškai pamokslavo Šv. Kazimiero bažnyčioje ir katedroje. Tarp amžininkų garsėjo kaip puikus teologas: kai sekmadieniais ir per šventes viešai aiškindavęs Šventąjį Raštą, jo pasiklausyti susirinkdavusi sausakimša Šv. Kazimiero bažnyčia.
Sirvydas tęsė Mikalojaus Daukšos ir Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio darbus, stengėsi įgyvendinti jų skelbtą lietuvių kalbos stiprinimo ir gaivinimo viešajame gyvenime programą. Kad tėvų šneka taptų plačiai, visose gyvenimo srityse vartojama rašto kalba, ją reikėjo sisteminti, norminti, tobulinti. Būtent tai daryti ir ėmėsi Sirvydas. Jis parengė ir apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, kuris greičiausiai vadinosi
Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodu. Greta lietuviškų žodžių „aruode“ buvo pateikti ir jų lenkiški bei lotyniški atitikmenys. Vienintelis išlikęs ir Maskvoje saugomas šio leidinio egzempliorius yra defektuotas – be pradžios ir pabaigos. Iš esmės perdirbęs ir papildęs, 1631 m. Sirvydas žodyną išleido antrą kartą. Dabar jo darbas vadinosi Trijų kalbų žodynu (lot. Dictionarium trium linguarum). Leidinio poreikio visuomenėje būta didelio: po autoriaus mirties šis žodynas buvo perspausdintas 1642, 1677 ir 1713 m. XVIII amžiuje juo rėmėsi Prūsų Lietuvos lietuviškų raštų rengėjai, XIX amžiuje – Didžiosios Lietuvos švietėjai ir romantikai. Jėzuitų istorikai yra minėję Sirvydo 1630 m. parašytą pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – Lietuvių kalbos raktą (lot. Clavis linguae Lituanicae). Deja, nėra išlikęs nei šis veikalas, nei daugiau žinių apie jį. Taigi Sirvydas lietuvių kalbai siekė padėti mokslinius, akademinius pamatus, o žodžiams suteikti labiau apibrėžtas reikšmes. Jis ne tik iš gyvosios bei raštų kalbos rinko, bet ir kūrė lietuviškąjį žodyną, darė jį tinkamą įvardyti sudėtingam XVII amžiaus žmogaus pasauliui, to laiko visuomenės gyvenimui. Dalis Sirvydo sukurtų naujadarų vartojami ir šiandien: taisyklė, spaustuvė, pratarmė, medvilnė, pardavėjas. Kiti neprigijo: protomeilė (filosofija), vaikavedys (pedagogas), ženkladarė (fantazija), paniūrystė (melancholija). Tarp 10 000 lietuviškų žodžių pateikta nemaža reikšmingų politinio, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo sąvokų. Taigi lietuvių kalba pristatyta ne tik kaip valstiečių žemdirbių, bet ir kaip galima intelektualinio bei politinio gyvenimo kalba. Seimą Sirvydas siūlė vadinti sueiga, vietinį bajorų seimelį – susiėjimu, pilietį – gyventoju, tėvynę – tėvykščia, tautą – gimine. Jis skyrė valstybės ir respublikos sąvokas: valstybė, pasak jo, vadintina „viešpatyste“, o respublika – „bendryste, visiškyste, visatine“ (bendruomene, visuomene). Politikai esą skirtingi: prastą politiką, pseudopolitiką reikėtų vadinti „piktu politiku“, o gerą politiką – „geru ažuveizdėtoju visotimu“ (geru viešų reikalų tvarkytoju). Žodyne išskirtas ir visuomeniškai aktyvus asmuo: tai – „visotimis žmogus“. Dvasinį gyvenimą Sirvydas nusakė lietuviškais žodžiais: gėrybė (gerumas, dorybė), palaima, laimybė, laimė, kančia, sielavartas (sielvartas), buitis (būtis), būkla (būtis), sančius (būtis), nebuitis (nebūtis), dvasia, dvasas (siela), gailė (gailestis), gailybė (pyktis), garbingystė, gėrius (džiaugsmas), laisvė, meilė, meilelė, meilybė, padūksis (viltis), pajauta, sąžinia, šventybė ir kt.
Kad lietuviškai įmanoma dėstyti sudėtingiausias filosofines ir teologines mintis, išsakyti prieštaringą Baroko žmogaus sielos tikrovę, Sirvydas stengėsi įrodyti parengdamas
Punktus sakymų Dievo žodžio – pamokslų santraukų, „punktų“, rinkinį – postilę. Pirmoji rinkinio knyga išėjo Vilniuje 1629 m., antroji – 1644 m. Veikalas buvo dedikuotas Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui – Sirvydo lietuviškų darbų rėmėjui. Pratarmėse autorius nurodė, kad iš jo postilės lietuviškai prastai mokantys Vilniaus vyskupystės kunigai galėsiantys tėvų kalbos išmokti. Būtent tam greta lietuviškų pamokslų jis pridedąs ir lenkiškus vertimus.
Sirvydo postilė nebuvo įprastas Evangelijas aiškinančių pamokslų rinkinys. Joje nukrypstama į gana individualius filosofinius ir religinius svarstymus.
Punktų sakymų savitumą pabrėžė pats teologas. Pratarmėje jis aiškino, kad norėjęs pateikti medžiagos aukštesnei religinei meditacijai, „naudingiems apmąstymams“, „pamaldiems pašnekesiams“. Pastebėjo, kad jo darbe „yra tokių dalykų, kurie paprastiems klausytojams netinka, o tik mokytiems“. Iš tiesų, Punktuose sakymų Sirvydas, pasitelkęs barokinę metaforų, alegorijų, kontrastų kalbą, mėgino aptarti žmogaus egzistenciją, apibrėžti žmogaus esmę. „Tu kas esi?“– tokiu klausimu ne kartą kreipiamasi į knygos skaitytoją. Pasak pamokslininko, žmogus – ir didinga, ir menka būtybė. Kiekvienas, pažvelgęs į savo sielą, galįs matyti, koks esąs „didis ir brangus“. Žmogus – tai „mažasis svietas“, mažasis pasaulis, į kurį Dievas sudėjęs visą didįjį pasaulį ir padaręs jį nuostabesnį nei žemė. Žmogaus siela apdovanota meile, viltimi ir kitomis dvasinėmis dovanomis, ji geba siekti pažinimo ir kurti – plėtoti „visokius mokslus ir dailes (menus)“. Žmogui Dievas davęs ir „liuosą norą“ – laisvą valią. Taigi žmogiška būtybė pati renkasi savo likimą, pati yra savo gyvenimo šeimininkė. Žmogus – tai „sutvertas Dievas“, – apibendrina Sirvydas. Kita vertus, būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už blogį pasaulyje. Mat blogis kylantis iš jo paties – jo netramdomų aistrų, puikybės, „piktų pageidimų“. Žmogus panašus į marias. Tai audringa ir bekraštė būtybė, kurios širdis neįstengia pasitenkinti jokiais matomo pasaulio dalykais. Išmintingas žmogus privaląs pažinti ir savo menkumą. Kaip kiekvienas „sutvertas daiktas“ jis esąs laikinas, mirtingas, silpnas, pagrįstai Biblijoje vadinamas dulke, pelenais, tuštybe. Pats galingiausias, turtingiausias asmuo, savo būties trapumą pamatęs, niekada nedrįs niekinti silpnesnio ir mažesnio: mat supras, kad visi žmonės lygūs. Kadangi yra silpnos sielos ir silpno kūno, žmogiškai būtybei reikia paramos, „ramsčio“. Ar žmogus gali gyvenime patikimai pasiremti turtu, valdžia, visuomenine padėtimi? Ne, sako Sirvydas. Mat tie ramsčiai esą silpnesni už patį žmogų. Iš tiesų žmogus atsiremti galįs tik į Dievą. Tik dievybė, būdama beribė, pajėgi pasotinti begalinį žmogaus sielos alkį. Tačiau ir Dievo ieškojimas nėra lengvas – Viešpats apleidžiantis net šventuosius. Taigi esame pasmerkti gyventi nežinomybėje, neaiškioje, prieštaringoje tikrovėje. Tokia mūsų būtis – dramatiška ir tragiška. Kančia – neišvengiama gyvenimo dalis. Tai suvokdamas, žmogus turįs garbingai kovoti iki galo – nuolat rūpintis savo siela ir visuomene. Kiekvieno pareiga – kasdien dorai darbuotis, „kariauti“ su asmeniniu ir pasaulio blogiu. Lietuvių teologas skatino gyvenimą suvokti kaip nuolatinę kovą ir kėlė krašto visuomenei kovojančio žmogaus idealą, būdingą Baroko epochai. Asmens didybę, pasak Sirvydo, lemia jo gebėjimas nugyventi gyvenimą dorai, sąžiningai, nepaklūstant primestoms aplinkybėms. Nesvarbu, kur pakliūtų žmogus, jis visur privaląs elgtis kaip bažnyčioje, visada savo buvimo vietą galįs paversti Dievo namais. Pats asmuo kuria savo gyvenimo prasmę – įprasmina jam Dievo skirtą laiką. Jei „ilgai gyvendamas nieko gera nedarė“, net šimto metų sulaukęs senis pagrįstai bus vadinamas vaiku.
Pats Sirvydas gyveno taip, kaip kitus mokė. Garsėjo nepaprastu darbštumu. Bičiuliams nerimaujant, kad tiek daug dirbdamas galįs pakenkti sveikatai, atsakydavęs, jog ir „gyvenąs tam, kad visomis jėgomis dirbtų Dievo garbei“.
Punktus sakymų rašė jau sunkiai sirgdamas. Mirė greičiausiai džiovos pakirstas. Prieš mirtį artimiesiems pasakojo, jog sapno regėjime Jėzuitų ordino įkūrėjas šv. Ignacas kvietęs jį dangun į savo draugiją.

Darius Kuolys
Konstantinas Sirvydas. Punktai sakymų.Paulius Rabikauskas. Konstantino Sirvydo asmuo ir reikšmė.Ingė Lukšaitė. Lietuvių kalbos ir asmenybės ugdymas Konstantino Sirvydo raštuose.Danielius Kleinas. Naujos giesmių knygos.Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas. Lietuvių bažnytinės giesmės.Steponas Jaugelis-Telega. Giesmė apie pavietrį gailingą.Albinas Jovaišas. Lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje.Konstantinas Sirvydas.TRIJŲ KALBŲ ŽODYNAS, 1642 m. leidimas.Konstantinas Sirvydas, PUNKTAI SAKYMŲ, Vilnius, 1629 m.

Ar žinote, kad...